Moterys...

Esybės dieviškos, paparčio žiedo fėjos,
Be jų pasaulis – juodas-baltas, neryškus;
Visko pradžia, dažniausiai dar – ir galas,
Bet juk svarbiausia – visada kartu...

Sukurs gyvenimą, naikins, pakeis erdves ir laiką,
Apsups kančia arba iš jos vilios;
Pasaulio moterys – jos kartais troškios, kartais – gaivios,
Paims už rankos ir paslėps, arba ieškos šviesos...

Kas keista ir netikra - jos vadins tikrove,
Kas svetima ir žeidžia – greit pavers melu;
Ne, jos ne angelai, ir ne velniai, nors kartais ir atrodo,
Jog žemė virsta pragaru... nereik turėt per daug!

Sugriaus namus, jog keturi kampai išliktų vietoj,
Pradings tik tam, kad niekad neužmirštumėt vardų;
Esybės mistinės, ir regis žemėje jos lieka
Tik tam, kad niekad nesuprastumėt, ką mąsto iš tiesų...