Jaučiu kaip apleidžia paskutinės jėgos... Nebegaliu priešintis, nebenoriu. Viskas, kuo tikėjau pavirto į didžiulį veidrodį, kuris skyla, čaižo, dūžta... O visi praeinantys pasiima po mažą dalelę manęs... Galėčiau išdalinti visas savo mintis, norus, svajas, galėčiau atiduoti paskutinį savo esybės krislą.. jei tik žinočiau, kad man nebereiks savyje nešioti nei vienos skausmą keliančios šukės.
Kitiems aš neduodu nieko. Jie ir taip pilni šiukšlių. Valydami savo kiemus teršia pasaulį, kurį aš nenorom geriu į save. Skaidrindami savo mintis jie pildo mano paskutinį norą – pasiduoti tam, kas neišvengiama – tapti paprastu žmogumi...
No comments:
Post a Comment