...Aš jau pamačiau, išgirdau ir pajutau viską...

Visos nesusipratę asmenybės tvirtina ieškančios savęs... Ar tu jau radai tą tikrąjį, savąjį AŠ? Tai labai nelengva... O tie, kurie sako žinantys, jau suradę savęs tikrumo deimantą, tiesiog klysta... Jie rado tai, kokius nori, kad juos matytų aplinkiniai – vieną kaukę iš šimtų suvokimo kreivių, vieną vardą iš šimtų, su kuriais norėtų susieti savo likimą. Kaip medis kiekvieno sezono metu keičia savo prigimtį, savo chameleonišką veidą, taip ir žmogus intuityviai ieško prie ko galėtų priderinti save. Ar stebėjai kada, kaip tyliai krenta lapai beorėj erdvėj? Ar matei, kaip lėtai sušilus skleidžiasi švelnūs žiedai? Ar girdėjai, kaip lietuj bėgant, vėjui švilpiant kamienu palengva leidžiasi slaptos mintys? Tai – mano, tavo, MŪSŲ svajonės, mūsų suskilę netikri veidai, kurie tiesiog maldauja, kad kas iš naujo sudėtų tą asmenybės dėlionę... apkabink juos visus, susisemk į begalybės saujas viską, ką tau siunčia išbandymai, viską, ką tau kada yra kuždėjęs medis... Surink žodžius, mintis, ašaras, nusivylimus ir pamatyk save – tokį, kokį galėtum parodyti tik sau... iš pradžių... Visi tvirtina ieškantys savęs. O aš sakau, kad mes nenorim savęs matyti. Mes matom tik tai, kokius mus padaro kiti. Aš jau pamačiau, išgirdau ir pajutau viską, kas man leistų piešti save iš naujo, puošti naujom mintim, naujais norais, naujom pažintim, naujais jausmais. Bet ir vėl bijau suklysti... Bijau sukurti savo kloną, kuris bus toks pat netikras, kokia netikra esu dabar aš. Bet kaskart pasiryžusi kurti...