Romantiškas pravalas

Pamačiau kartą angelą kerintį, ryto saulės žvilgsniu,
Bėgo Laisvės alėja, akimis kvietė eiti kartu...
Ach, koks mėlynas, juodas ir žalias atrodė dangus –
Pamilau šitą gležną kūnelį, griežtą eiseną, lūpas, pap##...


Migdolų aistra ir pavasario ryto tvirtybė
Užlieja mane stebint šitą mielą būtybę...
Paimčiau už rankos ir vesčiau svajonių keliu...
Tik nei ūpo, nei noro (kol kas), ir nei babkių tokių neturiu...


Padabinčiau ją sniego kaštonais, mėlynių šilku,
Tik bijau, kad, ką siūlau, jai taps viršūne pašaipų...
Kur romantika dingo? Kur eilės? Daugiau negaliu...
Reiks, jaučiu, vėl man eiti pripirkti kebabų blausių...


Šviesios garbanos plaikstosi vėjuje, et, iš tiesų
Dovanočiau gražiausią jai pasakų fėją, kaip būtų smagu...
Ryto mėliais apklostyčiau, šildyčiau savo jausmu...
Tik sugriauna vienintelis paikas jos noras – parūkyt gal kartu??


Sugadinusi dievišką rytmečio mintį smogu,
Nesupratusi karžygio norų ir paskatų,
Su migdolų aistra ir suglamžytu veidu naktų
Iš po lūžusio čiaupo vonioj spiegė angelas mano naktų...


Jai vis tiek dar žadėjau daug jausmo, eilių ir gėlių,
Daug cinamono meilės, daug arbatos ir daug bučinių...
Negalėjo romantiška siela sugriauti kvailystės kerų...
Su mėlynėm, kaštonais, su sniegu lėkė ji iš namų...