Lašai, ramiai nuplaunantys raudonį lapų,
Paslėpę ašaras po plaukiančiais plaukais...
Aš įžiūrėjau, kaip juose paskendę paslaptys
Ištirpsta minioje, drauge su aidinčiais garsais...
Išbarsto juos kažkur išnykstantis švelnumas,
Kulniukų kuždesys nuaidi link vilties...
Aš išgirstu, kaip ji pasako tyliai „myliu“,
O jis kartoja...tik melodiją nakties...
Mes turim vienumą, ją padalinę po dalelę;
Čia ne karalių pažinau, o laukiančias mintis...
Mes pastatysim gatvėj iš lašų ir lapų
Mažytę paslaptį, kurios praeiviai jau neįskaitys...
Bet mes dar turim savo išmylėtus vakarus,
Mes saugom žiburį, apglėbę rankom, akimis...
Mes turim nuosavus lašus, kurie nukritę naktį
Pasako tai, ko aidintys į tolį žingsniai niekad nesakys...
No comments:
Post a Comment