Nežinau, bet nujaučiu, kad kažkas jau bus parašęs odę skausmui... Aš to nedarysiu, jau per apie jį išsaugojau minčių. Minčių, kurios kas kart sugrąžina ten, kur kažką negrįžtamai sugadinai ar pamiršai. Kad prisimintum, jog esi žmogus, nebūtina sudeginti žvakę ir visą jos vašką susipilti sau į delnus... Pakanka iš arti žiūrėti į liepsną ir porą kartų įkvėpti oro. Bet mes taip mėgstame save kankinti. Jei per dieną ne pakankamai blogų emocijų prisigėrėme, mes grįžtame namo ir save panardiname į blogiausių ir skaudžiausių prisiminimų akvariumą. Ar tai bausmė už kiekvieną blogą ir nevykusį poelgį per visą gyvenimą?? Arba išlekiam iš namų, šėliojame ir linksminamės, peržengiame ribas, kad vėliau turėtume už ką save graužti. Nes tik taip pasijuntame gyvenantys? Nes tik taip eilinį kartą turime ką sau prikišti ir su džiugesiu mintyse ištarti – o taip, aš tai padariau... Ir vėl skęsti akvariume... Deginti žvakes ir mėgautis vašku... Ne, mes ne mazochistai, mes – žmonės. Ir mėgstame žaisti, ne visuomet pagal taisykles.