Pašėlę greičio fanatai... Skubantys pirmieji pamatyti parskrendančius pavasarį paukščius... Norintys pirmieji išgirsti savo pirmagimio klyksmą. Pirmieji, siekiantys pamatyti vandenyne gimstančią bangą, sušlapti joje kojas, o krentančiu nuo pėdų smėliu apeiti visą krantą...Begalinio skausmo ir amžinos laimės gerbėjai... savo akimis statantys iliuzijas, o rankomis jas griaudami... Ieškantys pirmapradžio ir nenugalimo jausmo – pilnatvės. Trokštantys pirmieji sukurti savo pasaulį, kuriame galėtų gimdyti ateities norus... Kartais tereikia taip nedaug... Tereikia pamiršti, jog visur turim būti pirmi. Tereikia suprasti, kad taip kurdami savus pasaulius mes nepastebim to vienintelio, kuris nuolat mus supa, ir mums suteikia rankomis slystančio šilko švelnumą, pirmųjų bučinių nerangumą, sniego baltumo sapnus, minčių lavinas, norą keistis ir kartu pasiimti kažką, kas nuolat primintų, koks nepaprastas ir nuostabus esi... Ir greitis lėtėja... Lėtėja laukimas, kuris kažkada rodėsi bekraščiu... Galiausiai atsisukęs pamatai, kaip lengvai nukrenta plunksna iš tavo mylimosios vualio... Kaip ramiai užmiega mylimojo akys, vis dar tikėdamos tavo bučiniu...